Baisogala. Sekmadienio saulėtą vidudienį septynerių metų Sofija tempia havajietiškų raštų gobeleno baltą plastmasinį “šezlongą” prie lango į žydintį obelų sodą. Pastato, atsigula, užsimerkia.
Jie mylisi. Jis uosto, liečia kaklą, slysta link krūtinės, glosto pilvą po bamba, bučiuoja žalias migdolo formos akis ir nubrozdintus kelius. Čiulpia kojų pirštus, peša plaukus, kiša savo pirštus į jos alsuojančią karštą burną.
Pamiršę, kad turi kūnus, mylisi be poilsio minučių mėnesiais ir metais. Pagaliau ji laisva - įkalinta vienoje vietoje ir dviejuose kūnuose.
Keliauja kūnais per dvasias vis giliaus ir stipriau. Nesiekia vienas kito išgelbėti, nes tai neįmanoma. Nebando įprasminti, nes tai beprasmiška. Kūnai yra akimirkoje ir akimirka yra jų kūnuose, kurie nėra pasaulio dalis, o yra pasaulis.
Glostydama jo ilgus plaukus ir nuogą sielą, Sofi šypsosi ir verkia. Pirmą kartą iškrito sniegas.
Prabėga septyni šimtai septyniasdešimt septyni metai. Atsimerkia.
Parklumpa prieš save. Ašaros byra, suskeldėjusios lūpos praviros žiojėja tartum juodoji skylė, burnoje sūru. Jaučia kaip kūnas, kuris visus šiuos metus tarnavo, dabar galėtų išduoti.
Obuoliai virsta vynu, namai šukėmis, nuotraukos kulkomis, oranžinė sofa nuodais, baltos sienos kalėjimu, grindys šuliniu. Viskas susisuka į didžiulį viesulą, sukasi ir supasi, supasi ir sukasi galvoje, akyse, krūtinėje.
Atsiveria giliausia egzitavusi praraja ir nutiesiamas didelis baltas platus tiltas. Oro temperatūra siekia plius ir minus penkiasdešimt. Viskas egzistuoja ir visko nėra.
Akimirka bučiuoja Sofijos storas lūpas, aistringai sukišdama savo liežuvį į jos burną it paskutinį kartą. Tuo metu Neries krante žvaigždėtą rugpjūčio naktį gimsta raukšlėtas rausvas, primenantis mažą seną žmogų, Jorės ir Kerniaus kūdikis. Gleivėmis aptrauktos akys nemato, juoda burna klykia. Kūdikis guli klampiame kaip naktis dumble tarp negyvų žuvų ir meldų, ant jo kaktos mėnulis.
Aimirkos kvapas primena sudegusios lemputės, balandžių išmatose mirkomos odos, rožių, vanilės ir figų mišinį. Viskas persigėrę, susigėrę, susimaišę, išsinėrę ir apsvaiginę nuneša ją į ąžuolų girią.
Atsibunda, sirgdama roto virusu, išvemia vyną, vyrą, cigarečių dūmus ir nesuskaičiuojamas taures šampano. Ką tik prašvito, tylu, tik paukščiai neleis numirti.
Sofi susikrauna apvemtą turtą į kuprinę ir sukaupusi paskutinius orumo likučius, eina atsisveikinti. Vyrai užuodžia kančios kvapą, baidosi, pučia cigarečių dūmus į veidą, duoda atsikąsti svogūno ir lašinių.
Ji žino, jis sėdi ant gražiausio Kernavės piliakalnio po ąžuolu, rausva saulė dažo raudoną veidą su per didele nosimi, per aukšta kakta, per kreivais dantimis ir slenkančiais plaukais. Sofi jaučia, kai jis iš aukšto žiūrėdamas į pasaulį padeda galvą ant moters peties.
Po 3 dienų be sąmonės, pabudusi, vis dar klūpi ten pat. Dar kartą išgyvena viską nuo pradžių iki pabudimo ir taip dar septynis šimtus septyniasdešimt septynis kartus. Tada susikrauna raudoną lagaminą, palikdama tik neilonines kūno spalvos pėdkelnes, skautišką sijoną, blenderį, 23 metų senumo čirvinių blynų keptuvę, juostinį Canon foto aparatą ir suplyšusias kojines.
Rūkydama tai, kas liko vienoje rankoje, sunkiai traukdama tai, kas liko kitoje, vis stiprėjančiais Geležinio Vilko skambančiais žingsniais eina. Tik, taaak, tik taaak, tik, taaak... Su kiekvienu dūmo įtraukimu tolsta nuo piliakalnių, artėja link obelų.