Žinojau, kad tai įvyks šiandien. Dar per pietus mama nenuleido nuo manęs akių. Ir nors aš ryte ryjau balandėlius su burokėliais, ji neužvožė man per dilbį ir neliepė sulėtinti tempo. Paklausiau, kas yra. Bet ji atsakė, kad viskas normaliai. O ką? Ne, nieko. Nenorėjau jos užsiutinti iš karto. Galvojau, negersiu sulčių ir anksčiau išeisiu į treniruotę, gal atauš. Man išeinant ji nei atsisveikino, nei atskaitė įprasto pamokslo.
Visą treniruotę kankino šūdina nuotaika. Visiškai nekrito nuo baudų, o Emilis, irdamasis link krepšio, alkūne užvažiavo man į nosį. Negalėjau išmesti iš galvos to mamos žvilgsnio, nors nesupratau, ar ji iš tikrųjų kas nors jai pasakė, ar turi įrodymų, ar tik bando mane įspausti į kampą. Jei pati tiksliai nežinojo, tėvui tikrai neprasitartų.
Namo parmyniau dviračiu. Leidžiantis nuo stačios gatvės, nenustojau darbuotis kojomis, todėl skriejau kaip iš lanko paleista strėlė. Ausyse užė, širdis pradėjo greičiau plakti, tą minutę nieko negalvojau. Būčiau galėjęs leistis taip pusvalandį, valandą, savaitę.
– Suski tu! Tau ką, namuose ko nors trūksta? Tokia gėda! Debilas! Girtuoklis! – pasitiko mane motina. Ji šaukė ir trankė kumščiu man į nugarą. Tačiau tai buvo tik lengvas užkandis prieš pagrindinį patiekalą. Sužinojęs, kad su draugeliais iš parduotuvės pavogiau degtinės butelį, tėvas tikrai įsius. Mama liepė eiti į savo kambarį ir laukti jo grįžtant.
Kad nukreipčiau mintis įsijungiau žaidimą. Pralaimėjęs pirmą kovą, sustabdžiau jį ir susimoviau trejas poras kelnių: vienas pižamos kelnes, sportines kelnes ir per didelius džinsus. Užsivilkau du megztinus. Nujaučiau, kad mama jau skambino tėvui ir jo nebeišvengsiu, o jokie pasiaiškinimai nebepadės.
Buvom šešiese. Ugnius, Jonas ir aš įėjom į parduotuvę. Kiti laukė lauke. Kol Ugnius apsimetė nieko nenutuokiąs ir rinkosi traškučius, Jonas, kaip pats stambiausias, nugara atitvėrė sieną, kad galėčiau užsikišti butelį už striukės. Ta degtinė net į galvą netrenkė. Buvom šešiese! Nežinau, iš kur ta pardavėja sužinojo, kad ten buvom mes. Kad ten buvau aš – bent truputį pajutę spaudimai, tie asilai visko būtų išsiginę.
Karšta. Vis niežėjo vidinę blauzdą ir susikaupti vis tiek nepavyko. Be perstojo maigydamas mygtukus, bandžiau gerokai aptalžyti Sagatą, tačiau vis atrodė, kad po kekvienu kelnių sluoksniu bėgiojo šimtai skruzdėlių. Net nepastebėjau, kaip sutemo. Mama atsigulė, o tėvo vis dar nebuvo. Gal užtruko darbe, gal vėl neužsivedė mašinos variklis. Bandžiau sugrįžti prie žaidimo, bet staiga išgirdau nerangų durų klebenimą. Nugarą išpylė prakaitas. Sausas krenkštimas už durų. Vėl klebenimas. Numečiau pultelį ir nuslinkau į koridorių. Galiausiai durys prasivėrė ir svyruodamas į šalis įklibinkščiavo tėvas.
– Ko tu čia taip vėlai stirksai? Eik miegot. – Jis nerangiai bandė nusispirti batus, o aš negalėjau atitraukti nuo jo akių. – Ko nori? Išmetė mane, Mykolai. Gerai? Išmetė iš darbo! – suveltai iškriokė jis, nusvirduliavo į miegamąjį ir, parkritęs ant lovos, užmigo.