Vieną gražią pavasario pavakarę Baltatytė ir Lapiukas sėdėjo savo namelio palėpėje ir pro dulkėtą langelį stebėjo saulėlydį.
- Kokie gražūs rožiniai debesėliai, - jausmingai atsidūsėjusi tarė Baltatytė, - lyg tos kiaulaitės, kur platina kiaulių marą.
- Bet kad kiaulių marą platina ne kiaulės, o šernai, - paprieštaravo Lapiukas.
- Čia, Lietuvoje - šernai, tačiau Rusijoje, už Uralo, kiaulių marą platina kiaulės, štai tokios rausvos kaip tie dangaus debesėliai.
- Na jau, Baltatyte, tu čia jau visai kažką maišai, juk kiaulių maras į Lietuvą atkeliavo ne iš Rusijos, o iš Baltarusijos.
- Tai kas, kad iš Baltarusijos, juk tai dar nereiškia, kad Rusijoje kiaulių maro nėra. O galiausiai, didelis čia skirtumas. Štai aš esu balta katytė, bet vis viena katytė. Reiškia ir Baltarusija, nors ir balta, vis viena yra Rusija.
- Klausyk, o ar žinojai, kad Baltarusijoje kiaulės serga afrikiniu maru, o štai Latvijoje - klasikiniu?, - norėdamas nutraukti grėsmingai artėjantį ginčą netikėtai paklausė Lapiukas.
- O koks gi skirtumas tarp afrikinio ir klasikinio maro?, - sutrikusi pasidomėjo Baltatytė.
- Pavadinimas, - žvilgsniu rodydamas susižavėjimą savo neišsiamiamu gudrumu atsakė Lapiukas, tačiau klausiamas Baltatytės akių atsakas aiškiai rodė, kad Lapiuko atsakymo ji nesuprato.
- Matai, Baltatyte, viskas čia labai paprasta. Afrikinis kiaulių maras yra todėl, kad jis kilęs iš Afrikos, o klasikinis todėl, kad iš klasikos, - triumfuojančiai šypsodamasis tarė Lapiukas, tačiau Baltatytė šių jo žodžiu, regis, jau nebegirdėjo, tik kažko susimąsčiusi stebėjo paskutinius, pavasario dangų rausvumu nušviečiančius saulės spindulius.