Kai tėvas nukabino paveikslus, ant sienų liko pilki kontūrai. Sėdėjome išsibarstę kambaryje, kas sau, su reikalingiausiais daiktais didžiuliuose lagaminuose ir žiūrėjome į tuščius plotus ant tapetų. Šiauriniame rajone jau gerą valandą aidėjo pavieniai šūviai ir pabaidytų paukščių būrys tai pakibdavo ore, tai šuoru leisdavosi ant kaimyninio daugiabučio: tyliai, su jėga, kokia būdinga sparnuočiams.
Dar po valandos atėjo Titas ir atnešė užkąsti. Tėvas griebė maišą su produktais ir sviedė į kampą. Šaukė, kad jo šeimai nereikia pagalbos iš prakeikto homoseksualo, kad patys susirasime, kaip pasiekti Klaipėdą ir kaip pagaliau išsinešdinti iš šitos mirštančios šalies. Taip jis išrėkė. Titas, ramių, stiprių nervų jaunuolis (mylėjau jį visa širdimi, gyvenome užmiestyje prie tvenkinio), pakartojo, kad vidurnaktį sutartoje vietoje lauks automobilis. Ir kad geriau mes būtume ten, jei rytdienos popietę norime pasiekti Gotlandą ir pasideginti paplūdimyje. Taip pasakė ir caktelėjo liežuviu – toks jo įprotis. Tada pasisuko ir išėjo – tvirtai, neatsisukdamas.
Motina, liūdna ir pavargusi, glaudė prie savęs jaunėlį brolį ir stebėjo pro langą, kaip tolumoje pakyla signalinė raketa, nušviečia dangų ryškia rožine spalva ir užgęsta leisdamasi.
Kaip ir buvo sutarta, automobilis stovėjo už garažų, po didžiuliu gluosniu. Jo šakos, ilgos ir plonos, lyg nusileidusios tiesiai iš juodo dangaus, braižė automobilio stogą. Mus pasitiko Julius, linksmų plaučių vaikinas iš universiteto (susipažinome studentų konferencijoje vasarą) ir padėjo sukelti lagaminus į bagažinę. Priekyje sėdėjo Titas, ir kai spraudėmės į galą, atsigręžė ir mirkelėjo sveikindamasis. Paliečiau jo petį.
Yrėmės šalutinėmis tamsaus miesto gatvėmis, po valandos liuoktelėjom į priemiesčio kelią ir nuskuodėm jūros link. Tėvas nervingai kramtė nagus, vis dar nesusitaikydamas su mintimi, jog šeimą gelbėja niekinga padermė, neturinti teisės vadintis vyrais. Vieną minutę norėjo stabdyti automobilį, bet motina jį sulaikė, ramiai prigludusi prie krūtinės. Kitos išeities nėra, pasakė, ir prilietė lūpomis jo barzdą. Mane supykino.
Jau buvo rytas, kai įklimpome į smėlį. Išsidrėbėme kopose, kas sau, gairinami vėjo ir dulksnos. Krūmuose šlapinosi Titas. Julius kapstė šovinių tūteles smėlyje. Sėdėjau ant kapoto ir klausiausi, kaip nuo jūros atsklinda paukščių balsai. Tėvas paklausė, kur kateris. Pakėlė galvą, nužvelgė vėjo šiaušiamus plaukus besitaisantį Titą ir pakartojo klausimą. Šįkart vangiau, lyg nebesitikėdamas sulaukti atsakymo, lyg susitaikęs su mintimi, kad šunsnukis sūnaus draugužis jį apgavo: tai kur tas kateris, parodyk. Titas mostelėjo dešinėn.
Kai mažytis kateris buvo įstumtas į bangas, pirma įlipo motina su broliu, tada sėdosi tėvas, o šalia jo, prie vairo, įsitaisė Julius. Jie ragino mane lipti, bet kūnas neklausė. Stovėjau įbridęs į vandenį ir spoksojau į šį apgailėtiną, vėjo, įtūžio ir nepasitikėjimo blaškomą šeimos paveikslą Baltijos jūroje. Tada daviau Juliui ženklą, ir jis užvedė variklį.
Grįždami prie automobilio, dar kurį laiką matėme, kaip metalinį laivelį talžo bangos. Jis trumpam pakibdavo ore, o tada su didžiule jėga krisdavo į vandenį.
Namus pasiekėme pavakary. Tvenkinio pakrantę buvo nusėdę kareiviai. Jie juokėsi rodydami baltus dantis. Cigarečių dūmai vinguriavo virš šalmų. Automatai gulėjo išrikiuoti ant žolės. Vienas kareivis pridėjo delną prie akies, atlenkė nykščiu įsivaizduojamą gaiduką, ištiesė smilių ir nusitaikė į mus.
Titas caktelėjo liežuviu ir parodė jam vidurinį pirštą.