Žinoma, jis pabudo savo lovoj. Nors to ir negalėjo suvokti iškart. Ant naktinio stalelio gulėjo skaitmenis žadintuvas. Jam tie ryškiai raudoni skaičiai atrodė pažįstami, bet jis negalėjo suprasti, ką jam tie skaičiai sako.
Buvo tamsu. Jis atsisėdo lovoje. Dabar naktis. Pamąstė, pamąstė. Kaip žmogus, kuris dar negali pasakyti miega jis ar jau nebe. Galėtų atsigulti. Ant kito šono. Ir užmigti. Bet. Miegas jį jau paleido. Ir be to jis visai nenorėjo praleisti tokio nuostabiai paslaptingo paros laiko kaip naktis miegodamas. Kai visos gražuolės mūzos tik ir ieško, kam įgnybt į nosį.
Vis dėlto jis negalėjo prisiminti, kaip atsidūrė čia. Gal dar nevisiškai išsisklaidė nakties magija? Nesvarbu. Tik gal nejauku dėl tos trumpalaikės amnezijos. Jis nusprendė pagalvoti apie tai prie arbatos puodelio.
[...Ošia jūra. Toli toli kažkas prisimena jo vardą. Ištiesia rankas į šalis skrydžiui. Lietus nuplauna pėdsakus. Žengia į priekį. Tik viena žingsnį. Laukia palankaus vėjo gūsio. Bet niekas neįvyksta. Niekas nepasirodo, neišlenda iš tamsos. Žodžiai taip ir lieka neištarti...]
Jis išlipo iš lovos. Žvelgė į savo kambario tamsą. Matė joje tik neryškius baldų kontūrus, jokių spalvų. Bet jam patiko, kaip naktis visus padaro vienodus. Veidus, baimę, nuodėmes... Jam patiko, kad naktis tokia. Tokiame pasaulio vienodume viskas, kas gimsta, kas miršta, prasideda ir baigiasi.
Jis slinko koridorium link virtuvės. Koridorius jam priminė ilga tunelį, visai be šviesos, kai nematai nei kur eit, nei ribų šonuose. Tai buvo iššūkis. Nedaug žmonių bastosi šviesos neapribotuose tuneliuose. Tai nėra lengva. Visur priversta riedulių, ir visi jie tampa matomi tik juos palietus. Jis užkliuvo už vieno, ir susimušė pirštą. Dabar eiti bus tik įdomiau.
[...Aš esu čia. Šnabždėjo. Bet kažkas prisiminė tą balsą. Čia nebuvo suprantamas. Tokios vietos paprasčiausiai nėra. Bet jis vis dar stovi kojomis įsirausiąs į žemę. Prieštarauja. Nenori jūros, nenori bangavimo. Laukia...]
Virtuvėje tamsu. Jis nedega šviesos. Randa vandens, arbatinuką, randa arbatos. Kvepia apelsinais. Jo arbata. Skanu.
Jis atveria langą, bet per daug šalta, ir jis uždaro save viduje, o šaltį palieka lauke. Bet jis toliau žiuri pro langą, į skaisčiai apšviestą Kauno miestą, į medžius, dar ne tokius aukštus, kad uždengtų jo langą. Jis gyveno prie judrios, plačios gatvės. Bet dabar buvo tylu. Siurbtelėjo karštos arbatos.
[...Nors prabėgtų šimtmečiai ir neįvyktų nieko. Neverta laukti. Bet. Orą po truputi pakeičia burbuliukai, aštrūs ir pavojingi. Kažkas šaukia. Įjunk šviesą.]
Jis išgeria paskutinį gurkšnį arbatos, puodelį pastato į kriauklę. Kad ir apie ką galvojo, dabar jis turėtų eiti miegot. Kad ir ką norėjo užrašyti, pamiršo. Rytoj jis turi pareigų.
Jis žengia per slenkstį. Bet netikėtai tyloje sprogsta lango stiklas. Į kambarį įlekia vasaros žaidimo muselė. Dydžiu su lyg trijų litrų stiklainiu. Muselė apsidairo.
Ir puola.
[Kažkas neuždega šviesos. Kažkas žino – jam nereikia šviesos. Jis pašoka. Žemės pažyra ir jis bėga. Takas po lietaus slidus. Ir tamsus. Nėra žibintų.]
Muselė turi dantis. Ji išsišiepia, ir atvėrus žabtus praryja žibintus. Jam niekad nepatiko badmintonas. Kambarys tirpsta. Bet muselė lieka. Aplink bedugnė.
[...Nuo ko jis bėga. Kur. Jei aplink bedugnė, vien tik neįmatomi plotai. Jis nepabėga. Jis krenta...]
Jis krenta. Bet muselė lieka.